Dar šiek tiek informacijos
Kartais juokaujama, kad jei darbas trukdo hobiui, tai reikia mesti darbą. Beruta Simėnienė tą ir padarė. Taip atsirado veislynas NAKTIES RAPSODIJA, o Beruta savo visą veiklą skyrė kinologijai ir jaunųjų kinologų ugdymui.
„Pirmą šunį įsigijau dar 1979 metais. Tai buvo, vadinama, bolonkė - paprasčiausias mišrūnas. Pradėjau labai domėtis šunimis. Dar sovietų laikais įstojau į neakivaizdinę kinologų mokyklą Maskvoje. Mokslas buvo mokamas. Reikėjo ruoštis savarankiškai pagal gautą iš Maskvos medžiagą ir kartą per metus nuvažiuoti į Maskvą atsiskaityti - išlaikyti egzaminus. Mokslas truko du metus - apie savo, kaip kinologo veiklos pradžią pasakoja Beruta. - 1990 metais Kaliningrado turguje nusipirkau auksaspalvį retriverį. Jis buvo be dokumentų, todėl, galima sakyti, kad tai buvo šuo - panašus į auksaspalvį retriverį. Deja, bet, Lietuvai tapus nepriklausoma, mano Maskvoje gauto diplomo niekas nepripažino ir teko iš naujo laikyti kinologijos egzaminą Lietuvos kinologų draugijoje. 1993 jau įsigijau pirmą kilmingą šunį su dokumentais - pudelį. Pradėjau jį dresuoti, dalyvauti AGILITY varžybose. Čia pirmą kartą iš arčiau susipažinau su Šelčio veislės šunimis. Jie pasirodė labai sumanūs, protingi ir vikrūs - tai nulėmė mano pasirinkimą. Pirmą šeltį įsigijau iš žinomos kinologės Nojolės Zėnienės. Deja, jo likimas buvo tragiškas - po mėnesio buvimo pas mus pragraužė elektros laidą ir žuvo nuo elektros smūgio. Visi buvo sukrėsti. Tai buvo pirmas toks atvejis šios veislės veisimo istorijoje. Buvau labai maloniai nustebinta, kai, dalyvaujant Panevėžyje egzaminų komisijoje, man buvo perduota penkių mėnesių marmurinio šelčio kalytė, kurią padovanojo labai gerai žinoma Lietuvos kinologė ir šelčių veisėja Natalija Nekrošienė. Kalytę iš vados buvo pasilikusi sau, bet, suprasdama tokį netikėtą šuniuko praradimą, padovanojo man. Taip iki šiol užsiimu šios veislės veisimu. Laikui bėgant prie šelčių prisidėjo nauja veislė - rusų žaisliukai. Jie sužavėjo savo prisirišimu prie šeimininko. Tai labai maži šunys, todėl jais reikia labai rūpintis - dėl to man jie tik dar patrauklesni. Rusų žaisliukai - kambariniai šunys. Esant šaltam orui vedami į lauką tik aprengti rūbeliais, o, kai temperatūra žemesnė už -10C°, visai į lauką nevedami. Šios veislės veisimu užsiimu dar nuo 1997 metų“.
„Pirmą šunį įsigijau dar 1979 metais. Tai buvo, vadinama, bolonkė - paprasčiausias mišrūnas. Pradėjau labai domėtis šunimis. Dar sovietų laikais įstojau į neakivaizdinę kinologų mokyklą Maskvoje. Mokslas buvo mokamas. Reikėjo ruoštis savarankiškai pagal gautą iš Maskvos medžiagą ir kartą per metus nuvažiuoti į Maskvą atsiskaityti - išlaikyti egzaminus. Mokslas truko du metus - apie savo, kaip kinologo veiklos pradžią pasakoja Beruta. - 1990 metais Kaliningrado turguje nusipirkau auksaspalvį retriverį. Jis buvo be dokumentų, todėl, galima sakyti, kad tai buvo šuo - panašus į auksaspalvį retriverį. Deja, bet, Lietuvai tapus nepriklausoma, mano Maskvoje gauto diplomo niekas nepripažino ir teko iš naujo laikyti kinologijos egzaminą Lietuvos kinologų draugijoje. 1993 jau įsigijau pirmą kilmingą šunį su dokumentais - pudelį. Pradėjau jį dresuoti, dalyvauti AGILITY varžybose. Čia pirmą kartą iš arčiau susipažinau su Šelčio veislės šunimis. Jie pasirodė labai sumanūs, protingi ir vikrūs - tai nulėmė mano pasirinkimą. Pirmą šeltį įsigijau iš žinomos kinologės Nojolės Zėnienės. Deja, jo likimas buvo tragiškas - po mėnesio buvimo pas mus pragraužė elektros laidą ir žuvo nuo elektros smūgio. Visi buvo sukrėsti. Tai buvo pirmas toks atvejis šios veislės veisimo istorijoje. Buvau labai maloniai nustebinta, kai, dalyvaujant Panevėžyje egzaminų komisijoje, man buvo perduota penkių mėnesių marmurinio šelčio kalytė, kurią padovanojo labai gerai žinoma Lietuvos kinologė ir šelčių veisėja Natalija Nekrošienė. Kalytę iš vados buvo pasilikusi sau, bet, suprasdama tokį netikėtą šuniuko praradimą, padovanojo man. Taip iki šiol užsiimu šios veislės veisimu. Laikui bėgant prie šelčių prisidėjo nauja veislė - rusų žaisliukai. Jie sužavėjo savo prisirišimu prie šeimininko. Tai labai maži šunys, todėl jais reikia labai rūpintis - dėl to man jie tik dar patrauklesni. Rusų žaisliukai - kambariniai šunys. Esant šaltam orui vedami į lauką tik aprengti rūbeliais, o, kai temperatūra žemesnė už -10C°, visai į lauką nevedami. Šios veislės veisimu užsiimu dar nuo 1997 metų“.
Apie Berutą Simienienę ir Mane
Pagal išsilavinimą Beruta pedagogė. 1979 metais baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir iki 1991 metų dirbo Šiaulių mokykloje mokytoja. „Buvo juokaujama, kad jei darbas trukdo hobiui, tai darbą reikia mesti. Aš taip ir padariau“ - paskoja Beruta. Savo pedagoginę patirtį kinologė dabar panaudoja ruošdama jaunuosius vedlius. Užsiimti su moksleiviais pradėjo dar 1993 metais. Su jais rinkdavosi ir mokė kaip elgtis su mūsų ištikimais augintiniais. Vėliau Šiaulių gamtininkų centras pasiūlė prisijungti prie jų ir iki dabar Beruta vadovauja jaunųjų vedlių mokyklai prie Šiaulių gamtininkų centro. „Ši veikla labai naudinga vaikams. Jie turi įdomų užsiėmimą, turi kur praleisti laisvalaikį. Bet svarbiausia, kad jie išmoksta atsakomybės, išmoksta rūpintis kitais, bendrauti. Su jais dalyvaujame visose parodose. Važiuoju su savo šunimis į parodą, o kartu su manimi ir pulkas moksleivių" - pasakoja kinologė.
„Malonu, kad keičiasi požiūris į šunis. Dar, kai mokiausi kinologų mokykloje Maskvoje į šunį buvo žiūrima kaip į eilinį naminį gyvulį lygia greta su kiaule ar karve. Dabar šunys vertinami daug labiau. Didesnė jiems rodoma pagarba. Šiuo požiūriu artėjame prie Eurpopos. Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje labai profesionaliai rengiamos šunų parodos“ - džiaugiasi Beruta.
Beruta užsiima ir šunų kirpimu. Turi namuose įsirengusi kirpyklą. Profesionali kinologo patirtis ir čia labai praverčia. Ne tik kerpa, bet ir konsultuoja, pataria. Gal todėl netyla telefono skambučiai. Klientai pastoviai ieško. „Gaila, kad šnekamės darbo dieną. Laiko maža viską išsamiai papasakoti, daug darbo - apgailestauja kinologė. -Sekmadienį galėtume ilgiau pašnekėti. Nors daugelis šeštadienių ir sekmadienių taip pat prabėga šunų parodose“.
„Bimo“ kolektyvas linki sėkmės aktyvioje kinologinėje veikloje. Tikimės parodose pamatyti kuo daugiau Berutos - kinologės, veisėjos ir pedagogės paruoštų jaunųjų kinologų ant parodų nugalėtojų pakylos.
„Malonu, kad keičiasi požiūris į šunis. Dar, kai mokiausi kinologų mokykloje Maskvoje į šunį buvo žiūrima kaip į eilinį naminį gyvulį lygia greta su kiaule ar karve. Dabar šunys vertinami daug labiau. Didesnė jiems rodoma pagarba. Šiuo požiūriu artėjame prie Eurpopos. Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje labai profesionaliai rengiamos šunų parodos“ - džiaugiasi Beruta.
Beruta užsiima ir šunų kirpimu. Turi namuose įsirengusi kirpyklą. Profesionali kinologo patirtis ir čia labai praverčia. Ne tik kerpa, bet ir konsultuoja, pataria. Gal todėl netyla telefono skambučiai. Klientai pastoviai ieško. „Gaila, kad šnekamės darbo dieną. Laiko maža viską išsamiai papasakoti, daug darbo - apgailestauja kinologė. -Sekmadienį galėtume ilgiau pašnekėti. Nors daugelis šeštadienių ir sekmadienių taip pat prabėga šunų parodose“.
„Bimo“ kolektyvas linki sėkmės aktyvioje kinologinėje veikloje. Tikimės parodose pamatyti kuo daugiau Berutos - kinologės, veisėjos ir pedagogės paruoštų jaunųjų kinologų ant parodų nugalėtojų pakylos.
Apie mane ir JH;))
Ryžtingai į profesionalią kinologiją žengia ir dukra Veronika. Kaip pati juokauja, kad jau gimė kinologe. Nuo šešių metų su savo ištikimu draugu marmuriniu šelčiu Justinu dalyvauja jaunųjų vedlių konkursuose ir laimi prizines vietas. „Dabar lengviau, kadangi dalyvauja jaunesnioje amžiaus grupėje. Čia konkurencija mažesnė. Bet tuoj sukaks 10 metų, teks pereiti į vidurinę amžiaus grupę. Ten konkurencija didesnė ir nebus taip lengva“ - aiškina mama
